Su gimtadieniu, mano mažas Žmogau!

Autorė  – mamytė Vitalija.

Švito. Pamažu kilo saulė ir už lango jau driekėsi ilgi medžių šešėliai. Buvo pirma vasaros diena, pirmoji birželio… Dar tik pusė šešių, o iš po pakalnutėmis išpieštos antklodės į langą žvelgė atmerktos akys. Taip, tai buvo neeilinis rytas, nes eilinį rytą tokiu metu tos akys dar matytų sapną. Kambaryje buvo tylu, buvo girdėti tik ant palangės įsitaisiusio katino murkimas ir ramus alsavimas šalia miegančio žmogaus…

Viskas buvo lyg ir kasdieniška jei ne viena mažytė detalė – ant baltomis, mažytėmis pakalnutėmis margintos paklodės baltavo juostelė ant kurios reikšmingai šmėžavo du brūkšneliai… O taip, tik du maži brūkšneliai ant juostelės skyrė šią dieną nuo kitų ir būtent jie padarė šią dieną tokią ypatingą. Šiandien aš sužinojau, kad tu esi… Meluočiau, jei sakyčiau jog ši žinia buvo be galo netikėta… Tikrai ne. Tu buvai tyliai, be žodžių abiejų tėvelių suplanuota, tik gal kiek netikėtai greitai įgyvendinta svajonė. Ir dabar į langą žvelgė plačiai atmerktos, susimąsčiusios akys, juk iki tol 99 proc. laiko jose švietė siekis tobulėti, svajonės apie puikią karjerą, sėkmę, šimtus darbų, kuriuos darau ir dar darysiu… Ir vienu metu ši jauna mergiotė buvo bepradedanti galvoti, kad tai tikrai ir yra jos pašaukimas, o štai tą rytą tos dvi juostelės į jos akis įpiešė dar vieną ypatingą spindesį.

Ar kada nors matėt kaip spindi akys mamos stebinčios savo vaiko sapną??? Pirmiausia jos vos vos prisimerkia, tiek nedaug kad tik pačiuose kampučiuose pasimato mažytės raukšlytės, tada jas apgaubia perregima migla, ji primena besikaupiančias ašaras ir štai tada išvysti tą spindesį, kurį į mamos akis įdeda Dievas dovanodamas jai pačią nuostabiausią dovaną – galimybę būti mama, būti dangum ir saule, būti visu pasauliu savo vaikui. Tą šiltą vasaros rytą aš dar nežinojau ką reiškia turėti tave glėbyje, nežinojau, kiek rūpesčio ir kiek džiaugsmo tu man atneši, bet tą žvilgsnį ir tą spindesį jau buvau mačiusi… Mačiau jį savo mamos akyse, kai giliam snauduly pajusdavau užtraukiamo pledo šilumą… Matydavau tada, kai mums besisvečiuojant pas mamą ji atnešdavo pietus ir patį skaniausią gabalėlį įdėdavo būtent man… Aš jau suaugau, išėjau į pasaulį, o ji visada žiūrėjo į mane kupinomis meilės akimis ir matė šviesų savo vaiką… Tą patį, kurį su pirmu oro gurkšniu priglaudė prie širdies ir glaus (nors mintimis) iki iškvėps paskutinį savo oro gurkšnį… Tą akimirką, tos akys žiūrinčios pro langą jau neabejojo, kad tie du brūkšneliai baltoje juostelėje ir yra didžiausias jos pašaukimas, pati svarbiausia karjera…

Taigi, kai tą šiltą vasaros rytą sužinojau, kad jau esi – aš kalbėjau su tavim, mano mylimas kelių milimetrų žmoguti… Neištvėrusi jau šeštą ryto išsliuogiau iš lovos ir kiek įmanoma tyliau išverčiau spinteles ieškodama kur nors užsilikusios dovanų dėžutės… Jos visada tai šen, tai ten voliodavosi stalčiuose, bet tą rytą kaip tyčia visos „pasislėpė“. Galop radusi mažytę dėžutę puoštą žalsvu kaspinėliu, apkarpiusi juostelę ją ten patalpinau. Įsidėjau į stalčių ir vėl atsiguliau į lovą… Palauksiu bent septintos valandos, juk ir man, ir mano brangiausiam į darbą… Bet apie kokį miegą čia gali kalbėti, kai nekantrumas rėkti visam pasauliui : – Aš laukiuosi!!! veržiasi per kraštus. Neištvėriau ir jau po penkiolikos minučių atsisėdusi ant lovos krašto pažvelgiau į tavo tėvelį… Ant lovos baltavo maža dežutė puosta žalsvu kaspineliu… Joje testukas ir laiškutis: „Mano mylimas tėveli, mes tikrai susitiksim, jau greitai… Kai už lango siaus pūga… Bus sausis, pati pati mūsų kelionės pradžia…“ Ir tavo tėvelis pradėjo laukti tos nuostabiosios kelionės pradžios…

Šeštadienis, pats sausio galas. Už lango taip gražiai ir švelniai sninga. Pabundu anksti, kažko neramiai miegasi. Bet vos pakėlusi akis matau už lango lendančius saulės spindulių atšvaitus – gražu iki saldumo. Pamaniau – labai graži diena gimti. Vis dar nešioju paslaptį – kiek kartų bandėm pasibelsti, pažiūrėti atsakymas buvo tas pats – ateisiu, pamatysit. Visi daiktai gimdymui seniai stūkso spintos dugne ir nuotaika tokia priešgimdyminė… Tačiau skubėti nesinori. Juokingai skamba, tačiau dar noriu jausti ta ramų, žiemišką stebuklo laukimą, dar noriu kad pabutum… paglostau pilvuką ir tyliai mintyse paklausiu – „Tikrai dabar, šiandien, jau pasirenges?” Ir iš tiesų, jau po pietų pastuksenai man į pilvelį taip stipriai, kad abejonių nebekilo – ateisi šiandien… Tą naktį iš po skausmo užsklandos, kažkur ore virpėjo jaudulys, laukimas, meilė… Minutės slinko kaip valandos ir rodės kančia niekad nesibaigs… Dar spėjau pagalvoti – kokios negražios gimdyklos lubos, koks senas stalas… tada vėl sąrėmis, atokvėpis, gilus oro gurkšnis, vėl sąrėmis… Kažkur ore pakibo riksmas – stumk… Besikartojant skausmo bangai, jaučiau kaip trūksta oro… ir taip sekundės bėgo… kol… kol per išvargusį nuo skausmo veidą pabiro bėgti ašaros… Dabar jau džiaugsmo… Nuvilnijo šiluma – vos išgirdau mieliausią garsą tos visos nakties… Tas riksmas užtvindė kūną šiluma ir rodos skausmo nebeliko… Tik išgirdau – berniukas gimė…

Dabar aplink siūbavo oras, pilnas ramybės ir pasididžiavimo… Sugebėjau, nors prieš minutę rodės, negaliu… Tačiau tą akimirką, kai patikėjau savo laime… Pasikeitė viskas… viskas prasidėjo nuo gydytojos žvilgsnio… Nuo nebylaus žvilgsnio, pasakančio be galo daug… Pasimetimas jos akyse atnešė abejonę… vėliau sekė kito specialisto apžiūra, dar kito, dar kito ir po kardiologo apžiūros… (tiesa jo naujienos buvo džiuginančios – sūnelio širdutė sveika, dvi mažos skylutės užsitrauks jam augant) bet jo kaktą išvagojusios nerimo raukšlės ir suraukti antakiai pasakė tiek, kiek žodžiai negalėjo išsakyti… Galop pro tvirtai suspaustas lūpas išsprūdo: – Man labai gaila… (toliau mano ausys atsisakė klausyti, o akys nebenorėjo matyti – jos leido tekėti sielvartui, o gerklėje užtrigęs gumulas neleido lauk pasklisti riksmui…) Jums nepasisekė, mes įtariam jūsų vaikučiui Dauno sindromą… Gydytojo žodžiai, atrodo buvo ištarti su užuojauta, bet tas „Dauno…“, tiesą sakant, nuskambėjo kaip keiksmažodis… o gal – kaip baisus nuosprendis… Tą akimirką atrodo užtemo akys, ašaros pačios veržėsi lauk, jaučiau kaip gerklėje stringa rauda… Dar prieš akimirką laikiau rankose patį nuostabiausią sutvėrimą, savo sūnelį, kuris buvo mano visų svajonių ir vilčių išsipildymas, o dabar slydau į pačią giliausią prarają nerasdama nė menkiausios vietos įsitverti… Tai truko vieną vienintelę dieną… Ir staiga kažkas nutrūko, sustojo ir baigėsi… Liovėsi bėgusios ašaros, atsimerkė akys ir išvydo maža kūdikėlį, kuriam pasaulis ir buvo tos ašarotos akys… Staiga prisiminiau tą ypatingą mamos akių spindesį, jis duotas Dievo, duotas kaip dovana… Aš negaliu ir niekad neatimsiu iš savo vaiko dovanos matyti tą spindesį, suvokti jog jos spindi būtent dėl tavęs… Tą akimirką atėjo suvokimas, kad tos mėlynos dangaus žydrynės akys mano dalis,tos rankos suspaustos į mažus kumštukus brauks mano ašaras, o mažos kojytės (su būdingais suaugusiais po du pirščiukais) tipens mano pramintu keliu… Kad šitas mažas spurdantis kūdikėlis išaugs į žmogų, taip „kitokį“, bet man pačiausią, patį patį… Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta… Kad traukinys, iš po kurio ratų gelbėjai savo viltis, jau nuvažiavo… Kai susirankioji visur pažirusias savo dūšios skiautes – suvoki, kad tai kas nutinka, nutinka ne veltui… Nutinka todėl, kad taip turi būti… Kad visos bėdos ir nesėkmės nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar tavęs nemyli… Tiesiog jis visoks!!! Ir todėl pavojingas, nes neįmanoma atspėti už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmas, o už kurio – nesėkmė. Laimės kūdikiai tie, kuriems sekasi pataikyti sėkmingai. TAIP PRASIDĖJO NAUJAS MŪSŲ GYVENIMO ETAPAS, KURIAME SVARBIAUSIAS BUVAI TU, MŪSŲ MYLIMAS MAŽAS ŽMOGUTI… Praėjo trys metai! Jau trys metai po tos dienos, tos gražios ir įsimintinos dienos! Neseniai į rankas pateko nuostabi knygelė vaikams… perverčiau ja… ir užsirašiau: „-Ar meilė lužta?- klausia mamos Mažylis, – ar irsta, susilanksto, dyla? Ar galima ją pataisyti, suklijuoti, susiūti, sudygsniuoti? -Ak, varge, – taria jam mama, – aš ne tokia protinga, žinau tik tiek – esi man reikalingas.” Debi Gliori Tie trys metai su tavim, kiekvieną dieną man įrodo, jog meilė nei lūžta, nei irsta, nesusilanksto ir nedyla… Su kiekviena diena ji darosi kitokia, darosi brandi, nebe tokia skambi ar rėksminga, bet tokia pati didelė ir viską aprėpianti. Su gimtadieniu mano mažas žmogau!!!