Laiškas KITOKIO vaikučio mamai
Autorė – mamytė Vitalija.
„Kai gyvenimas pasiūlo tau citriną, sakyk: – O taip, mėgstu citrinas. Ką dar man turi?“
Ištrauka iš Ann Brashares „Keliaujančių kelnių seserija“
Savu laiku paklausta apie vaikus, apie santuoką, šeimą tiesiog nusišypsodavau… Neplanavau… Pasitikėjau likimu ir žinojau, kad jis man būtinai atneš laimę. Ir tikrai taip, atrodo tik vakar mus aplankė laimė. Įsliūkino patyliukais į namus ir nupiešė nėštumo teste antrą brūkšnelį. Padovanojo devynis mėnesius laukimo, spėlionių kas gi slepiasi pilvelyje, džiugių pasibaksnojimų, pasispardymų, graudenimosi žvelgiant į ekraną su plakančia širdele ir meilę. O nekantriai laukus ir sulaukus pasimatymo dienos imi ir sužinai, kad tavo vaikutis yra „kitoks“. Ir ką, šast ir guli pargriautas „nosimi į purvą“, migla apipina kojas, atrodo paslydai ir krenti. Pamenu tylą namie, pasimetimą ir nerimą užuot džiaugusis, kad į šeimą atėjo naujas nuostabus žmogus – aš taip save kankinau… Tada aš dar nesuvokiau kokį nuostabų žmogutį man siuntė Dievas, momentais labai bijojau dėl to, kas laukia mūsų šeimos ateity…
Ar žinote legendą apie karaliaus Saliamono žiedą? Pasak legendos, to aukso žiedo paviršiuje buvę išgraviruoti žodžiai: „Viskas praeina”. Ir iš tiesų – viskas praeina. Ilgainiui tikrai liaujiesi bijoti, pykti, ar apgailestauti… imi ir susidraugauji su į gyvenimą įsiveržusia diagnoze. Ir staiga iš baisaus nuosprendžio ji tampa tiesiog dar vienu gyvenimo atspalviu, apie kurį laikui bėgant prisimeni, o laikui bėgant net ir pamiršti. Kitokie? Taip, mūsų vaikai visada bus „kitokie“- tik ne tuo ką jie išmoks daryti vėliau ar ko visai nedarys, o tuo kad jie vaikai. Kartais laimingi ir švytintis, kartais pavargę, kartais liūdni, vieni gabus šokti, kiti piešti, kiti dailiai rašo, o gal skaito. „Kitoks“ nereiškia „prastesnis“, jis tiesiog kitoks.
Nežinau ar šie žodžiai ras kelią nors į vieną širdį, juk savas skausmas yra pats skaudžiausias, o savas džiaugsmas pats džiaugsmingiausias. Bet šita istorija ne apie skausmą… Ji apie meilę, didelę kaip bekraštis vandenynas… Kas vakarą prieš miegą aš atsigulu šalia savo „kitokio“ sūnaus, aš kalbu – jis klauso. Taip mes patyliukais aptariam visokius gražius dienos „niekus“, jis paliečia rankomis mano veidą, prisiglaudžia skruostu prie skruosto ir užmerkia akis.
Nejau Jūs galvojate, kad tada man svarbu toks ar „kitoks“ mano vaikas? Dėl tokių akimirkų aš kartočiau viską iš naujo. Ir šiandien aš tai žinau geriau nei vakar…