Kai ateina Angelas

Autorė – Dominika Balčiūnė.

Būna dienų kai atrodo perspėjimas ateina iš niekur, bet tu žinai kad geriau niekur neiti, nevažiuoti arba ko nors nedaryti… Skiriu tai savo angelui sargui ..

Vieną vakarą, kai tyla apgaubia namus, tyla ir ramybė buvo tokie realūs, kad galėjai juos paliesti ranka. Aš išėjau į balkoną pakvėpuoti grynu oru prieš miegą. Bet man atrodė, kad kažkas mane stebi, apsidairiau aplinkui, nieko nepastebėjusi tiesiog sėdėjau apie nieką negalvodama, atrodo laikas sustojo manyje, tai labai retas meditacinis momentas, kurį stengiasi suformuoti kiekvienas medituojantis.
Staiga mano mintys pradėjo skristi per pasaulio meridianus žaibo greičiu. Atrodo, kad mintis įgavo savo charakterį, spalvą, būseną ir energetiką. Aš atsidūriau kosmoso platybėse, tai su manimi dažnai vyksta.

Tačiau sureikšminti tai nebuvo jokio noro. Atrodo pakibau kažkur su savo mintimis. Aplink buvo labai tylu, atrodo, kad jaučiu oro judėjimą, man atrodė, kad esu kažkur kitame matavime, toks jausmas, kad esu ir manęs čia nėra.
Kai pajudėjau iš sąstingio, pasisukau į kairę ir staiga kažkas labai švelniai palietė mano petį, aš pasisukau į tą pusę ir pamačiau ant balkono krašto sėdinti angelą. Jis sėdėdamas maskatavo kojomis, žiūrėjo į mane ir meiliai šypsojosi. Jis nebuvo permatomas ar auksinis, ar mistinis, jis buvo realus.
Angelas buvo su labai gražiais realiai plunksnuotais sparnais už nugaros. Jis buvo toks realus, nuo jo sklido tokia ramybė ,kad jo buvimas man nepasirodė keistas.
– Labas, – pasakė angelas.
-Labas, išspaudžiau iš savęs, po ilgo tylėjimo išdžiuvusia burna.
-Kaip gyvenimas ?
-Nieko, -atsakiau aš, nuslopinusi norą paliesti jo sparnus.
– Gali juos paliesti, jie nuo to nenukris, – nusišypsodamas spinduliuojančia šypsena,
– man bus labai malonu, kad paliesi mano sparnus.
– Mano akys išsiplėtė nuo nuostabos.
– Kodėl tu lauki mano atsakymo, jeigu skaitai mano mintis? – paklausiau aš ištiesdama ranką į sparnų pusę.
Palietusi sparnus pajaučiau ,kad jie realiai labai minkšti ir pūkuoti, bet tuo pačiu labai stiprūs ir raumeningi.
– Nepriklausomai, nuo tavo norų ir pastangų ,tavo mintys įgauna tam tikrą spalvą,kuri informuoja jų reikšmę ir atsiradimą.
Man buvo įdomu sužinoti, kaip tu jautiesi iš išsakytų tavo žodžių ir išsakytos tavo dvasinės būsenos.
– Na nieko, jaučiuosi normaliai.
– Na gerai, o kaip sveikata?
– Nieko, būna periodų, kai jaučiuosi blogiau, bet visumoje normaliai?
– O asmeninis gyvenimas, meilė, poreikiai, klausinėjo toliau mano keistas, bet realus svečias.
– Ai nieko, viskas gerai, pasijaučiau, kad negaliu suformuoti minties, iš nuostabos nesugebu atsakyti taip, kaip norėčiau.
– O tau neatrodo, kad tavo gyvenime labai daug atsakymų „nieko“, – paklausė manęs angelas ir pažiūrėjo į mane taip, tarsi ruoštųsi padaryti man rengeno nuotrauką.
– O kodėl tu manęs klausi, jei žinai viską, neiškenčiau aš ir kalbi su manimi tarsi tai būtų laikomas gyvenimo egzaminas?
Tik pagalvokite, jis atskrido pas mane be kvietimo ir nuo pirmos minutės stengiasi mokyti mane kaip gyventi.
Aš sustingusiais pirštais įsikibau į balkono sieną.
– Aš turiu teisę užduoti tau klausimus tarsi egzaminatorius,kaip tu pareiškei, todėl, kad esu tavo „angelas sargas“.
Tai jis pareiškė tokiu ramiu balsu, tarsi prieš tai aš būčiau paklaususi jo „kiek dabar valandų“.
– Aš buvau šoke!
Kad atskrido pas mane angelas su sparnais tai galimas atsitikimas, bet kad atskristų MANO „angelas sargas“.  Aš galėjau pagalvoti, kad tai tik pasakose ir mano angelas jau senokai manimi nebesidomi. Bet tuo pačiu visada jausdavau, kad man kažkas pataria mintyse, ką turiu daryti kritiniu atveju. O čia jis sėdi ant balkono krašto, maskatuoja kojomis ir klausinėja, kaip man gyvenasi.
Staiga man pasidarė baisu, per visą kūną nuvilnyjo šiurpuliukai, o gerklėje susidarė kamuolys.
– Pasakyk, -užkimusiu balsu sušnibždėjau aš.
– Jei tu čia, tai reiškia, kad atskridai mane perspėti, kad su manimi kažkas turi atsitikti negero?
– Ir taip ir ne.
– Na gerai gerai viso kito paklausiu vėliau,o dabar atsakyk, kodėl paskutiniu metu aš nebejaučiu tavo buvimo, kodėl aš turiu viena išsisukti iš įvairių gyvenimo sudrebinimų, viena be tavo pagalbos?
– Aha, – stipresniu balsu prakalbo angelas, – reiškia aš buvau teisus, kad žmonės žino mūsų egzistavimą ir tiki mūsų galia.
– Na žinoma, kad žino, tik ne visi tai prisimena, kad turi „angelus sargus“, – liūdnai išspaudžiau aš.
– Kaip taip neprisimena? – išsilenkė angelo antakiai. – Juk būna žmonių gyvenime atvejų, kai iš mirties, ar nelaimės juos ištraukia nematomos jėgos, dovanoja jiems gyvenimą, ar sėkmę ir po to žmonės permąsto savo gyvenimą ir pradeda gyventi iš naujo. Visų mintyse, kad tai likimo dovanota dar viena galimybė pradėti viską nuo pradžių? – paklausė mano angelas.
– Pirmomis minutėmis ir dienomis žmones supranta, kad įvyko kažkas nepaaiškinama,
stebūklinga –  galvoja, kad tai Kūrėjo įsikišimas į jų gyvenimą, realus prašvitimas.
– Gal ir taip galima pavadinti, nuleido dabar akis angelas, tačiau aš esu menka asmenybė ir neskiriu sau kūrėjiškos galios, tiesiog esu „angelas sargas“.
– Nebepertrauk manęs, aš labai ilgai apie tai galvojau ir dabar man būtina pasidalinti su tavimi savo minčių išraiška, kas seniai neduoda man ramybės.
– Atsiprašau, tęsk, man labai įdomios tavo mintys.
– Tai va, tie žmones pradeda matyti pasaulį kitomis spalvomis, iš naujo, taip tarsi žmogus žiūrėjo į saulę nuo gimimo būdamas aklas ir staiga jis ją pamatė iš tikro.
– Tie žmones nebepastebi juos anksčiau erzinusių daiktų ir veiksmų, jie visame tame mato tik daug šviesos ir gėrio, o jų širdyse atsiranda begalinė meilė… Bet praeina kiek tai laiko ir juos supantis pasaulis nesikeičia, vėl darbas, šeima namai, rūpesčiai. Taip jie pamažu užmiršta, kad visai neseniai, dėka savo „angelo sargo“ gavo dar vieną šansą gyvenime… Tai neteisinga ir labai liūdna, nubraukė ašarą angelas.
Angelas verkia,kaip žmogus? Iš nuostabos vėl išsiplėtė mano akys.
– Taip labai liūdna, kad žmonės taip greitai pamiršta tokį fantastinį atsitikimą ir tokią galimybę pradėti savo gyvenime viską iš naujo, pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų. Bet vis dėlto yra dar ir tokių žmonių kurie vadina tai stebūklu, tai įvertina kaip galimybę pradėti naują gyvenimą ir kiekvieną dieną jie pasitinka su džiaugsmu ir meile, tarsi tai būtų jų paskutinė diena gyvenime.

Kažkiek mes sėdėjome tyloje, mes supratome, kad kiekvienas norėjome išsakyti savo mintis be žodžių, kas ir vyko iš tikrųjų. Aš net neįsivaizdavau, kad moku surikiuoti taip gerai savo mintis ir pateikti klausimus nepasakydama nei vieno žodžio. Ir kada aš atradau savyje šiuos sugebėjimus?

Angelas pirmas sudrumstė tylą.
– Tai tu nori sužinoti, ko aš atskridau pas tave?
– Na žinoma,kad noriu, nors širdyje galvojau, gal geriau nieko nežinoti.
– Tavo abejonės suprantamos, meiliai pasakė jis, nes perskaitė mano mintis.
– Bet aš čia ne todėl, kad tau pasakyčiau paslaptį, kokia bus tavo paskutinė diena.
– Tai kodėl tu čia?
– O Dieve, – teatrališkai pakėlė rankas į viršų. – Kokie žmonės sudėtingi ir tuo pačiu paprasti. Mano mergaite, – taip keistai mane pavadinęs tęsė angelas. – Tu pati atsakei į tai gal penkiasdešimt kartų, bet jei tai tau dar neaišku, atsakysiu dar kartą .
– Prašau pasakyk, gal aš ir sugebu suprasti, tai kas yra galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, bet noriu tai išgirsti iš tavęs,o stebūkle su sparnais!!!
Ir pirmą kartą taip smarkiai nusikvatojau, kad mano juokas vos neišdaužė lango stiklo.
Tačiau laiku jis sumojavo nuostabiais sparnais ir prakalbo:
– Tyliau tyliau, juk dabar naktis. Na va dabar tu jau įsilinksminai, tai labai malonu, kad tuo galėjau tave pralinksminti atskridęs ir tave aplankęs.
– Taigi ,paskutiniu metu aš labai sunerimęs dėl tavęs. Jei anksčiau mano nerimas buvo dėl tavo smarkaus temperamento, tai dabar aš nerimauju dėl tavo abejingumo sau šitame gyvenimo etape. Tu juk pati žinai, aš tavo gyvenimą žinau visą be paslapčių. Žinau visas tavo gyvenimo permainas, žinau absoliučiai viską apie tave. Tačiau dabar nebeaiški man tavo pozicija.

Aš norėjau kažkaip pasiteisinti, bet jis mane nutildė rankos mostu.
– Tai va, noriu tavęs paklausti, ar tai tavo depresija, ar paprasčiausiai kaupi jėgas savo naujam šuoliui?
– Oh ho ho.
Aš nustebusi, net nepagalvojau, kad mano „angelas sargas“ dar ir profesionalus psichologas!
– Tikriausiai tai tikrai depresinis atvejis, ar tikrai aš kaupiu jėgas? Tikriausiai likimas man davė šansą atstatyti jėgas, tikriausiai likimas davė taip pat šansą prisiminti savo dvasios struktūrą ir pasikapstyti joje, neprikemšant galvos eilinėmis problemomis.
– Ačiū Dievui, tu mane nuraminai, o aš galvojau jau kreiptis į Aukščiausią instanciją, kad grąžintų tau tavo buvusią būseną. Patikėk, man daug lengviau sekti, kad tu nenugriūtum nuo kopėčių, negu aiškintis tavo dvasinėse problemose, nors ir vieną ir kitą turiu daryti vienodai gerai, stengiuosi tai daryti pastoviai. Mes su tavimi susieti tokiu stipriu ryšiu!
Kada tu juokiesi, aš pradedu spinduliuoti sidabro šviesa, o kai tu liūdi ir tau nesiseka, mano sparnai tampa bejėgiai, kai kada manęs nebeklauso ir turiu įdėti visas pastangas, kad pakilčiau ir atsidurčiau šalia tavęs, bet nereiškia, kad tuo metu, kai tau bus blogai, manęs nebūs šalia tavęs.
– Net nežinau, kaip tau atsidėkoti ir ašaros užtemdė mano akis.
– Na nereikia verkti, – sunerimo angelas.
– Jei iš tikrųjų nori man atsidėkoti, paglostyk mano sparnus, – su šypsena pasakė angelas.
– Jis pasisuko į mane nugara ir aš su meile prisiglaudžiau prie tų stebuklingų sparnų.
Staiga mane persmelkė šilta šviesos banga ir pasidarė taip lengva, taip gera ir ramu, kad pajaučiau norą išskristi su juo.
– Juk tu žinai, kad tai neįmanoma dar daugelį metų, – sušnibždėjo mano „angelas sargas“ , – tokios taisyklės.
– O paskui, kai mano laikas žemėje pasibaigs, tu pasiimsi mane su savimi?
– Žinoma, kad pasiimsiu, tai įstatymas iš aukščiau, o dabar man laikas skristi ir atsisveikinant įsidėmėk mano žodžius: Niekada nepamiršk, kad yra stebūklų, visada į pasaulį žiūrėk vaiko akimis ir prisimink, aš pastoviai būsiu šalia tavęs, kai tau manęs reikės ir tada, nors tu manęs visai nejausi, kad esu šalia.
Mano akys nieko nebematė per ašaras, jis pabučiavo mane į kaktą ir labai švelniai ir plaukiančiu judesiu pakilęs į viršų išnyko tarp žvaigždžių .