Laiškas mažyliui
Autorė – Viktorija Jankauskienė.
„Labas, mažyli. Tavo verksmas pripildė patalpą laimės. Ji sunkiasi iš visų kampų, aš laimėje, tu – laimė. Tu – nuostabus. Pirmi mano žodžiai apie tave. Ir tas nenusakomas pilnatvės jausmas – laimingiausio pasaulyje žmogaus, žmonos, mamos, moters. Labas, mažyli. Kad tu žinotum, kaip myliu tave, tavo tėtį, visą mūsų šeimą. Nuo šiol mūsų gyvenimas pasikeis, nes į jį atėjai tu.
Laimė trunka trumpai. Po kelių valandų renku jos duženas, pasklidusias iki horizonto. Pasimetęs gydytojas, nerandantis žodžių. Nenoriu su niekuo kalbėti. Tave išvežė kitur, tave operuos, o aš lieku čia, rinkti duženų ir bandyti susigrąžinti tą pilnatvės jausmą.
Kaip tu ten, mano mažutį? Ar tau baisu? Ar skauda? Ką tu jauti? Atrodo išprotėsiu…
Operacija praėjo sėkmingai, mažiukas sveikas, bet… Ką jis sako? Pasaulis sukasi.. Ne, tai blogas sapnas, aš tuoj, tuoj pabusiu. Kodėl? Kaip? Kaip galėjo taip nutikti? Kaip galėjo tai nutikti mums? O dieve… Aš – viena kraujuojanti žaizda. Slenku gimdymo namų koridoriais, neturiu dvasios, tik perbalęs, nuo ašarų užtinęs apvalkalas. Kiekviename kambaryje žvygauja maži ryšulėliai, o aš neturiu nieko, tik kraujuojančią žaizdą… Beviltiškumą, baimę, gėdą, tūkstantį klausimų, į kuriuos niekada neberasiu atsakymų. Noriu mirti.
Tą dieną, kai važiavau pamatyti tavęs, taip gražiai snigo kaštonų žiedlapiais. O mano viduje buvo audra. Tu miegojai toks mažas, mažutėlis, priklotas tuo megztu violetiniu pleduku, visai ramus. Visi tie vamzdeliai – reanimacijos romantika. Mano mažutis… O aš žiūrėjau į tave, rijau ašaras, ir tu man atrodei toks svetimas. Ar tu mano? Ar taip gali būti? Turbūt išprotėjau…
Visada buvau tikra, kad esu brandi motinystei, kad mano meilė besąlygiška. Kaip klydau. Supratau, kad klydau, kai išgirdau, kad gimei kitoks. Pamečiau tave ir ėmiau galvoti tik apie save, kaip mes gyvensim, kas bus toliau, mes nesusitvarkysime, kaip pažiūrėsiu žmonėms į akis. Keista taip galvoti. Bet kai gimsta neįgalus kūdikis, nesinori niekam rašyti, nes tau gėda. Taip, jaučiau gėdą. Prieš visą pasaulį. Prieš vyrą, mamą, anytą, prieš žmones, kurių nemačiau 10 metų. Jaučiau beviltiškumą, atrodė, kad svajonės tikrai nebesipildys, o saulė rytoj nepatekės. Jaučiausi nevykusi moteris ir žmona, tartum negebėčiau pagimdyti sveiko vaiko. Bet baisiausia, kad galvojau vien apie save… Ir ta diena, kurią pasipasakojau mamai, kad nenoriu pas tave važiuoti. Niekada nepamiršiu kupinų siaubo mano mamos akių: „Dukrele, ką tu kalbi? Negi nori jį palikti?“ Atsakiau, kad bet kokiu atveju visą likusį gyvenimą liesiu ašaras…
Kas atsitiko? Kodėl neįsiklausiau į save, kodėl nepadariau daugiau, kad sužinočiau kol negimei? Juk turėjau tokią stiprią nuojautą. Juk žinojau!!! Būtume pasiruošę tavo atėjimui, nesulaukę tos sniego pūgos karštą vasaros dieną…
Mažyli, kai tu tiesi savo mažas rankytes, pagauni mano veidą ir pritrauki prie savojo, kad apdovanotum dar vienu šlapiu bučiniu, aš mąstau, kaip galėjau būti tokia savanaudė. Myliu tave. Atleisk man, atleisk už mano sielos skurdumą. Atleisk, kad nesupratau, kad tu esi lygiai tokia pati laimė, kaip ir bet koks kitas vaikelis. Nes tu esi tas mūsų svajotas, planuotas ir lauktas stebuklas, kad ir su staigmena. O tas šukes mes surinksime kartu, duok man ranką ir eime horizonto link…“
